Renesanso nuogumas Lietuvoje: kaip mūsų protėviai nusimetė gotikos pančius ir atrado kūno laisvę

Renesansas savo meile nuogam kūnui man šiek tiek primena nudistų paplūdimį po ilgos ir tamsios žiemos. Po romanikos šešėlių ir gotikinio santūrumo, kai kiekviena skulptūra ar personažas buvo „dėl šventos ramybės“ įvyniotas į begalines audinių klostes, renesansinės figūros staiga ėmė ir išsirengė.

Mano nuomone, dailininkai taip pasiekė du esminius tikslus. Pirma, jie pagaliau džiaugsmingai apdainavo žmogiškąjį grožį (tą patį graikiškąjį kalokagatijos idealą). Antra – jie gudriai išsprendė „mados senėjimo“ problemą. Pagalvokite patys: apsirengęs personažas po šimto metų dažnai atrodo komiškai ar net karikatūriškai (prisiminkime XIX a. džentelmenus ar pūstus Elžbietos laikų krinolynus). O nuogumas – universalus ir amžinas.

Kaip taikliai pastebėjo Petras Repšys, Mikelandželo ištapyta Siksto koplyčia yra tikra „suomiška pirtis“ – pati gryniausia renesansinio nudizmo esencija. O kaip gi mes?

LDK „nuogaliai“: nuo valdovų šarvų iki Siesikų paslapčių

Nors Lietuva galbūt neturėjo tokių gigantiškų mastelių kaip Italija, mūsų Renesansas – unikalus. XVI–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dailėje nuogumas pasirodo netikėtais pavidalais.

Šarvai kaip nuogumo veidrodis Įdomu tai, kad pokyčiai prasidėjo nuo elito. Žvelgiant į Albrechto Goštauto antkapį Vilniaus katedroje, matome paradoksą: jis vilki šarvus, tačiau tie šarvai taip tiksliai atkartoja ir net patobulina vyriškas formas (raumenis, pilvą), kad juos galima vadinti „metaliniu nuogumu“. Tai patvirtina seną tiesą: drabužis yra kūno veidrodis.

Pažeminimas ar provokacija? LDK mene nuogas kūnas ne visada reiškė grožį. Dažnai nuogumas buvo naudojamas pabrėžti belaisvių ar „blogiečių“ statusą. Pavyzdžiui, Siesikų pilyje išlikusi freska su nuogu jaunuoliu ir jo atsukta sėdyne – turbūt vienas pirmųjų ir drąsiausių aktų mūsų dailėje, nešantis gana provokuojančią žinutę.

Putlūs amūrai ir satyrų erekcijos

Daug laisviau nuogumas reiškėsi „pagalbiniuose“ siužetuose. Pažvelkite į Leono Sapiegos paminklą Šv. Mykolo bažnyčioje – ten putnūs amūrai visiškai nesigėdija savo kūnų.

Dar drąsesnė buvo kartografija. Senieji LDK žemėlapiai (pvz., Antono Wiedo ar Tomo Makovskio) tiesiog mirga nuo nuogų satyrų ir nimfų. Satyrai čia nesikuklina – jie vaizduojami su visais erekcijos būsenos organais, simbolizuojant laukinę, nesutramdomą mūsų kraštų gamtą.

Moteriško nuogumo tabu

Visgi moters kūnas Lietuvos Renesanse išliko didžiausiu tabu. Kol Italijoje klestėjo Veneros, pas mus didikės negalėjo sau leisti apsinuoginti net prieš geriausius meistrus. Geriausiu atveju matome apnuogintus biustus mitologinėse figūrose – sirenose ar hermose (kaip Kretingos bažnyčios duryse).

Dievo apnuoginimas sakraliniame mene

Ko gero, didžiausias lūžis įvyko bažnytinėje dailėje. Po šimtmečių slapstymo po draperijomis, Renesanse nepabūgsta apsinuoginti pats Dievas. Jį matome pliką trimis pavidalais:

• Kaip nekaltą Kūdikėlį;

• Kaip kenčiantį kankinį ant kryžiaus;

• Kaip triumfuojantį, prisikėlusį Kristų.

Net šventieji, kaip antai Šv. Baltramiejus Alsėdžiuose, savo nuogumą demonstruoja su neįtikėtinu orumu ir išdidumu.

Apibendrinimas Mano tyrimas rodo, kad LDK Renesanso nuogumas skyrėsi nuo itališkojo. Jis niekada nebuvo savitikslis. Mūsų vaizduojami kūnai – ne idealūs Apolonai, o tikri, kiek apdribę, žemiški ir apčiuopiami pavidalai. Tai buvo esminis mūsų kultūros postūmis: drąsa pamatyti žmogų tokį, koks jis yra iš tiesų.